ATGAILA – KAI ŠIRDIS PAGALIAU ATSISUKA Į DIEVĄ

Kada paskutinį kartą tavo širdis iš tikrųjų sudužo dėl to, kaip gyveni? Ne dėl to, kad bijojai pasekmių. Ne todėl, kad kažkas tave pagavo. Ne todėl, kad pasidarė gėda. Bet todėl, kad supratai: „Aš skaudinu Dievą. Aš gyvenu ne taip, kaip Jis mane pašaukė gyventi.“

Galbūt šie žodžiai tau nepatogūs. Galbūt net skaudūs. Bet būtent čia gali prasidėti kažkas nuostabaus – atgaila.

KAS YRA ATGAILA?

Atgaila nėra tik pasakyti: „Dieve, atleisk man.“ Atgaila reiškia atsisukti. Tai reiškia nustoti bėgti nuo Dievo ir atsisukti į Jį. Nustoti teisinti save. Nustoti sakyti: „Visi taip daro“, „Aš toks žmogus“, „Negaliu pasikeisti“, „Dievas supras“, „Nieko čia tokio.“

Atgaila prasideda tada, kai žmogus pagaliau tampa nuoširdus prieš Dievą: „Viešpatie, aš nusidėjau. Aš pasirinkau ne Tavo kelią. Man reikia Tavęs.“

Jėzus pats pradėjo savo tarnystę labai aiškiais žodžiais: „Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Morkaus 1:15). Tai nebuvo kvietimas tiesiog tapti geresniu žmogumi. Tai buvo kvietimas pakeisti kryptį. Biblijoje atgaila nėra tik gražus jausmas. Tai širdies pasikeitimas, kuris pradeda keisti gyvenimą.

KODĖL ATGAILA TOKIA SVARBI?

Nes nuodėmė mus atskiria nuo Dievo. Nuodėmė nėra tik „blogas dalykas“. Ji keičia mūsų širdį. Ji moko mus gyventi be Dievo. Po truputį žmogus gali priprasti prie to, nuo ko anksčiau jo sąžinė skaudėdavo.

Iš pradžių žmogus jaučia kaltę. Paskui pradeda teisintis. Vėliau nebejaučia nieko. Galiausiai tai, kas anksčiau atrodė neteisinga, tampa visiškai normalu.

Todėl atgaila yra Dievo malonė. Dievas neparodo mums nuodėmės tam, kad mus sunaikintų. Jis parodo ją tam, kad mus išlaisvintų.

Jėzus pasakė: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“ (Luko 13:3). Tai labai rimti Jėzaus žodžiai. Jėzus neatėjo tam, kad padėtų mums patogiau gyventi nuodėmėje. Jis atėjo išlaisvinti mus iš nuodėmės. Kartais atgaila ateina su ašaromis. Žmogus atsistoja prieš Dievą ir pirmą kartą gyvenime nustoja vaidinti. Jis prisimena žmones, kuriuos įskaudino, žodžius, kuriuos pasakė, melus, kuriuos slėpė, santykius, kuriuos sugriovė, ir paslėptus dalykus, apie kuriuos niekas nežino.

Ir staiga supranta: „Dieve, ką aš darau su savo gyvenimu?“

Širdis sudūžta. Ašaros pradeda tekėti. Žmogus gali atsiklaupti ir pasakyti: „Jėzau, atleisk man. Aš nebenoriu taip gyventi. Aš nebenoriu slėptis. Nebenoriu teisinti savo nuodėmės. Aš noriu Tavęs.“

Tai gali būti viena gražiausių akimirkų žmogaus gyvenime.

Bet nepamirškime vieno svarbaus dalyko: atgaila nėra matuojama ašarų kiekiu. Kai kurie žmonės verkia labai stipriai. Kiti tyliai klūpo ir vos gali ištarti vieną sakinį. Svarbiausia ne tai, kiek ašarų nukrito. Svarbiausia – ar širdis pasuko kita kryptimi.

„DIEVE, ATLEISK“ – BET NIEKO NEKEISTI?

Čia reikia būti labai sąžiningiems. Jeigu žmogus kiekvieną vakarą sako: „Dieve, atleisk man“, bet rytoj sąmoningai planuoja daryti tą patį, tai nėra ta atgaila, apie kurią kalba Biblija.

Tikra atgaila sako: „Aš nenoriu daugiau būti šito vergas.“

Tai nereiškia, kad žmogus daugiau niekada nesuklups. Mes galime suklupti. Galime nusidėti. Galime padaryti klaidų. Bet yra didžiulis skirtumas tarp žmogaus, kuris suklupo ir nori keltis, ir žmogaus, kuris sąmoningai pasirenka gyventi nuodėmėje ir nebenori keistis.

Tikras Jėzaus mokinys, suklupęs, nebėga nuo Dievo. Jis bėga pas Dievą. Pažiūrėkime į Zachiejų. Kai jis susitiko su Jėzumi, jo gyvenimas pradėjo keistis. Jis nepasakė tik: „Jėzau, atsiprašau.“ Jis pradėjo taisyti tai, ką buvo sugadinęs.

Jo susitikimas su Jėzumi palietė jo pinigus, santykius, sprendimus ir gyvenimo būdą. Tai yra labai svarbu. Kai Jėzus paliečia širdį, tai anksčiau ar vėliau pradeda matytis gyvenime.

Galbūt žmogus pradeda atsiprašyti. Galbūt grąžina tai, ką paėmė. Galbūt nutraukia santykius, kurie jį tempia į nuodėmę. Galbūt išjungia tai, ką slapta žiūrėdavo. Galbūt nustoja meluoti. Galbūt pirmą kartą pasako tiesą.

Ne todėl, kad bando nusipirkti Dievo meilę. Todėl, kad jo širdis pasikeitė.

Todėl Biblijoje atgaila ir vandens krikštas yra taip glaudžiai susiję. Po Petro pamokslo žmonės buvo „sugraudinti širdyje“ ir paklausė: „Ką mums daryti?“ Petras atsakė: „Atsiverskite ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu savo nuodėmėms atleisti, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ (Apaštalų darbai 2:38).

Pirmiausia – atsiverskite.

Krikštas nėra tiesiog graži ceremonija. Laiške Romiečiams rašoma, kad per krikštą mes esame panardinami į Kristaus mirtį ir palaidojami kartu su Juo, kad kaip Kristus buvo prikeltas, taip ir mes pradėtume gyventi naują gyvenimą (Romiečiams 6:3–4).

Pagalvok apie tai. Kai žmogus lipa į vandenį, tai nėra tiesiog: „Aš dabar priklausau bažnyčiai.“ Tai yra: „Senojo gyvenimo nebenoriu. Aš noriu sekti Jėzumi.“

O išlipdamas iš vandens jis skelbia: „Noriu gyventi naują gyvenimą su Kristumi.“

Biblija taip pat sako, kad krikštas nėra kūno nešvarumo nuplovimas, bet kreipimasis į Dievą su gera sąžine per Jėzaus Kristaus prisikėlimą (1 Petro 3:21). Todėl klausimas nėra vien: „Ar tu buvai vandenyje?“ Klausimas yra: „Ar tavo širdis atsisuko į Jėzų?“ Galbūt tu buvai pakrikštytas, bet tuo metu visiškai nesupratai, ką darai. Galbūt tai buvo tradicija. Galbūt taip norėjo tavo šeima. Galbūt kažkas pasakė, kad „reikia“. Galbūt pats nesupratai, ką reiškia mirti senam gyvenimui ir pradėti naują gyvenimą su Kristumi. Nesileisk į neviltį. Dievas nėra biurokratas, ieškantis priežasties tave pasmerkti. Jeigu šiandien supratai daugiau, nei supratai tada, neignoruok to, ką Dievas rodo tavo širdžiai.

Biblijoje randame žmonių, kurie turėjo nepilną supratimą apie krikštą, o vėliau, gavę daugiau tiesos apie Jėzų, žengė toliau tikėjime. Svarbiausia dabar ne tai, ko tu kažkada nesupratai. Svarbiausia – ką tu darysi su tuo, ką supranti šiandien.

O JEIGU AŠ NUTOLAU NUO DIEVO?

Galbūt tai skaitai ir supranti: „Aš kažkada buvau arti Dievo. Dabar nebežinau, kur esu.“

Galbūt malda tapo reta. Biblija guli uždaryta. Šventoji Dvasia kažkada buvo tokia artima, o dabar atrodo tylu. Nuodėmę tapo lengviau pateisinti. Dievo balsą vis dažniau nustelbia pasaulio triukšmas. Ir galbūt tu net nepastebėjai, kaip nutolai. Bet klausyk:

Tavo istorija dar nesibaigė.

Grįžk. Ne rytoj. Ne tada, kai tapsi geresnis. Šiandien.

Dievas nelaukia, kol susitvarkysi pats. Jis kviečia tave ateiti toks, koks esi. Su sudužusia širdimi. Su gėda. Su klausimais. Su klaidomis. Su ašaromis. Ateik.

Šėtonas nori, kad nusidėjęs žmogus slėptųsi. Dievas kviečia jį išeiti į šviesą.

Šėtonas sako: „Tu per daug prisidirbai.“ Dievas sako: „Grįžk.“

Šėtonas sako: „Tu nepasikeisi.“ Dievas sako: „Leisk Man tave pakeisti.“

Šėtonas sako: „Nėra prasmės.“ Jėzus sako: „Sek paskui Mane.“

Todėl šiandien nežiūrėk tik į savo nuodėmę. Pažiūrėk į Jėzų.

Jo kryžius yra didesnis už tavo praeitį. Jo malonė yra didesnė už tavo kaltę. Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Bet nepadaryk klaidos manydamas, kad malonė reiškia leidimą toliau gyventi taip pat. Malonė ne tik atleidžia. Ji moko gyventi kitaip.

DABAR SUSTOK

Galbūt šiandien tau nereikia dar vieno pamokslo. Galbūt tau reikia penkių minučių vienumoje su Dievu. Atsitrauk nuo telefono. Užverk duris. Atsiklaupk. Ir nustok vaidinti. Pasakyk Jam viską. Ne gražiais religiniais žodžiais. Tiesiog tiesą.

„Dieve, štai kas aš esu. Štai ką padariau. Štai ką slėpiau. Štai kur melavau. Štai kam neatleidau. Štai kur buvau nepaklusnus. Štai kur gyvenau taip, lyg Tavęs visai nereikėtų.“

„Jėzau, atleisk man.“

„Aš nebenoriu nuo Tavęs bėgti.“

„Pakeisk mano širdį.“

„Aš atsisuku į Tave.“

„Aš noriu sekti Tavimi.“

„Padėk man gyventi taip, kaip Tu nori.“

Ir jeigu tavo akyse atsiras ašaros – neverk jų slėpdamas. Jeigu širdis skauda – leisk jai skaudėti. Jeigu supratai, kad nutolai – grįžk. Jeigu supratai, kad nuodėmė tave surišo – nebesiteisink. Atsisuk. Ne todėl, kad Dievas tavęs nekenčia. O todėl, kad Jis tave myli ir kviečia namo. Atgaila nėra tavo gyvenimo pabaiga. Atgaila yra momentas, kai pagaliau nustoji bėgti nuo Dievo.

Ir atsisuki į Jį. Visa širdimi.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI