Kodėl Jėzus kviečia mus pasikrikštyti?

Galbūt tu jau tiki Jėzumi. Galbūt kažkuriuo metu savo gyvenime supratai, kad nori gyventi kitaip. Gal net esi meldęsis, prašęs Jo atleidimo ir pradėjęs naują gyvenimą. Ir galbūt dabar kažkas tavęs klausia: „O kaip dėl krikšto?“ Noriu apie tai pasikalbėti labai paprastai. Ne kaip teologas ir ne kaip kažkas, kuris nori tau kažką primesti. Tiesiog kaip draugas, kuris pats daug apie tai galvojo. Nes krikštas nėra apie religiją. Tai apie tavo santykį su Jėzumi.

Bet palauk... kodėl apskritai krikštytis?

Jeigu Jėzus jau atleido mano nuodėmes, jeigu aš Juo tikiu ir mano gyvenimas keičiasi – kam dar reikalingas krikštas? Labai geras klausimas. Ir čia man padėjo ne žmonių tradicijos, o pats Jėzus. Prieš palikdamas savo mokinius, Jėzus pasakė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ (Mato 28:19).

Pagalvok apie tai. Jėzus nepasakė: „Jeigu kas nors norės, gali apie tai pagalvoti.“ Jis davė savo mokiniams labai aiškią kryptį: padarykite žmones mokiniais ir juos pakrikštykite. Kodėl? Nes krikštas yra daug daugiau nei vanduo.

Krikštas – tai tavo atsakymas

Kai žmogus iš tikrųjų sutinka Jėzų, kažkas jo viduje pradeda keistis. Tu pradedi suprasti: „Aš nebenoriu gyventi taip, kaip gyvenau anksčiau. Noriu palikti tai, kas mane griovė. Noriu sekti Jėzumi.“ Tai vadinama atgaila.

Atgaila nėra tiesiog jaustis blogai dėl savo klaidų. Tai nėra savęs plakimas ar bandymas tapti geresniu žmogumi savo jėgomis. Tai paprastas apsisukimas. Aš ėjau viena kryptimi. Dabar noriu eiti su Jėzumi. Ir tada atsiranda krikštas.

Bet kodėl reikia panirti į vandenį?

Čia yra dalykas, apie kurį verta ramiai pagalvoti. Žodis „krikštas“ reiškia panardinimą. Ir kai skaitai, kaip pirmieji Jėzaus mokiniai krikštijo žmones, matai ne kelis lašus vandens ant galvos. Matai žmones, einančius į vandenį.

Vienoje vietoje žmogus net pats sako: „Štai vanduo. Kas gi trukdo man pasikrikštyti?“ Jie nusileidžia į vandenį, žmogus panardinamas ir tada iš jo iškyla. Kodėl? Nes pats krikšto vaizdas yra nuostabus.

Tu nueini į vandenį su savo senu gyvenimu. Ir kai panyri po vandeniu, tai tarsi sakai: „Aš nebenoriu grįžti į tą gyvenimą.“ O kai iškyli iš vandens: „Aš pradedu naują gyvenimą.“

Tai nėra magiškas vanduo. Pats vanduo žmogaus nepakeičia. Tai tavo tikėjimo išraiška. Tavo sprendimas. Tavo atsakymas Jėzui.

Jėzus pats parodė kelią

Man labai patinka tai, kad Jėzus neprašė mūsų daryti to, ko pats nebuvo pasiruošęs padaryti. Jis pats atėjo prie Jordano upės ir buvo pakrikštytas. Ir kai žiūri į Jėzų, klausimas tampa labai paprastas: „Jeigu aš noriu sekti Juo, ar noriu daryti tai, ką Jis mums liepė?“

Ne dėl to, kad kažkas tave spaudžia. Ne todėl, kad turi atlikti religinę ceremoniją. Ne todėl, kad taip darė tavo šeima. O todėl, kad tu pats sakai: „Jėzau, aš noriu sekti Tavimi.“

O kaip dėl krikšto, kai buvau mažas?

Galbūt tu buvai pakrikštytas vaikystėje. Gal tavo tėvai norėjo tau geriausio. Gal tai buvo šeimos tradicija. Gal tu net neprisimeni, kas tada vyko. Aš nenoriu nieko iš to nuvertinti. Tavo tėvai galėjo turėti pačius geriausius ketinimus.

Bet yra vienas dalykas, kurio kūdikis dar negali padaryti: pats pasirinkti sekti Jėzumi.

Jėzaus mokiniai pirmiausia skelbė gerąją naujieną. Žmonės ją išgirsdavo, patikėdavo, atgailaudavo ir tada būdavo krikštijami. Todėl šiandien klausimas nėra vien tik: „Ar vanduo kada nors palietė tavo galvą?“ Daug gilesnis klausimas yra: „Ar tu pats pasirinkai sekti Jėzumi?“

Krikštas nėra tavo bilietas į Dievo meilę

Ir čia noriu pasakyti labai svarbų dalyką. Tau nereikia pasikrikštyti tam, kad Dievas pagaliau pradėtų tave mylėti. Jis tavęs nemyli labiau po krikšto negu prieš jį. Krikštas nėra būdas užsitarnauti Jo meilę.

Tai atsakas į meilę, kurią jau patyrei. Kai pradedi suprasti, ką Jėzus dėl tavęs padarė, tavo širdyje natūraliai kyla noras sakyti: „Aš noriu sekti Tavimi. Visa širdimi.“ Ir tada krikštas tampa ne našta. Jis tampa džiaugsmu.

Tai ne pabaiga. Tai pradžia.

Galbūt tu galvoji, kad po krikšto turi būti tobulas. Ne. Tu dar klysi. Dar turėsi klausimų. Dar bus dienų, kai nežinosi, ką daryti. Bet dabar tu nebeini vienas.

Krikštas nėra paskutinis tavo žingsnis. Tai vienas iš pirmųjų žingsnių į naują gyvenimą. Tu sakai: „Jėzau, aš renkuosi Tave.“ Ir tada prasideda kelionė. Mokytis Jo klausyti. Mokytis mylėti žmones. Mokytis atleisti. Mokytis pasitikėti. Mokytis gyventi ne vien sau.

Ir po truputį supranti, kad sekti Jėzumi nėra religija. Tai gyvenimas.

Todėl jeigu tu tiki Jėzumi ir širdyje jauti norą pasikrikštyti, neleisk baimei, žmonių nuomonei ar senoms tradicijoms tavęs sustabdyti. Nereikia būti tobulam. Nereikia visko suprasti. Tiesiog ateik toks, koks esi.

Jeigu tavo širdis sako: „Jėzau, aš noriu sekti Tavimi“, tada gali žengti į vandenį. Ir kai panyri, prisimink: senas gyvenimas nebeturi būti tavo šeimininkas. O kai iškyli iš vandens – prieš tave yra naujas gyvenimas.

Ne religija. Ne ceremonija. Ne keli lašai vandens.

Tiesiog žmogus, kuris pasirinko Jėzų.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

THE FORGE HOME

+31681511226

info@t-forge.eu